Įmonės skaičiuoja sunaudotą elektros energiją, degalus, atliekas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, darbuotojų kaitą, renka informaciją apie tiekėjus ir pildo klientų siunčiamus tvarumo klausimynus. Duomenų daugėja, tačiau kartu kyla visai kitas klausimas – kas su jais vyksta po to?
Neseniai tvarumo specialistų diskusijoje buvo iškeltas gana provokuojantis klausimas: ar įmonės iš tikrųjų naudoja tvarumo duomenis, ar tik juos pateikia ataskaitose? Diskusijos dalyvių patirtys skyrėsi, tačiau kartojosi panaši mintis – nemaža dalis informacijos vis dar surenkama kartą per metus, lieka „Excel“ lentelėse, tiekėjų klausimynuose ar tvarumo komandos dokumentuose ir į kasdienius verslo sprendimus nepatenka. Tuo tarpu daugiausia praktinės vertės atsiranda tuomet, kai tie patys duomenys pradedami naudoti vertinant sąnaudas, tiekėjus, investicijas, rizikas ar net pačius produktus.
Taigi klausimas jau nebėra vien „ar turime tvarumo duomenų?“. O labiau – ar mokame juos panaudoti?
Kai tvarumo rodiklis tampa verslo informacija
Įsivaizduokime gamybos įmonę. Ji žino, kad per metus sunaudojo 500 000 kWh elektros energijos. Tvarumo ataskaitai tai jau yra duomuo. Tačiau vadovui šis skaičius savaime greičiausiai nepasako labai daug. Situacija pasikeičia, kai pradedame klausti: kiek energijos sunaudojame vienam pagamintam vienetui? Kodėl šiemet energijos sunaudota 12 proc. daugiau, nors gamybos apimtis išaugo tik 3 proc.? Kodėl vieno cecho energijos sąnaudos yra gerokai didesnės nei kito? Kiek eurų tas skirtumas mums kainuoja?
Tada tas pats skaičius iš tvarumo rodiklio tampa veiklos efektyvumo ir savikainos rodikliu. Ir sprendimas jau gali būti labai konkretus – pakeisti įrangą, gamybos grafiką, patikrinti technologinį procesą ar investuoti į energijos taupymą. Tvarumas čia nėra atskira tema. Jis tiesiog parodo informaciją, kurią verslas gali panaudoti.
Panašiai yra su atliekomis. Pasakyti, kad įmonėje per metus susidarė 80 tonų gamybinių atliekų, neduoda vertingų įžvalgų. Tačiau jeigu pernai vienai tonai produkcijos tekdavo 40 kg atliekų, o šiemet jau 55 kg, atsiranda klausimų. Ar pasikeitė žaliavos? Padidėjo brokas? Neefektyviai dirba įranga? Gal išmetame medžiagas, už kurias jau kartą sumokėjome, ir dar kartą mokame už jų utilizavimą? Tokiu atveju atliekų rodiklis tampa ne vien aplinkosaugos, bet ir tiesioginių finansinių nuostolių klausimu.
Ta pati logika galioja ne tik energijai ar atliekoms. Tarkime, įmonė dėl tvarumo ataskaitos pradėjo sistemingiau rinkti informaciją apie darbuotojų kaitą. Bendras rodiklis – 18 proc. per metus. Gerai ar blogai? Vien iš skaičiaus atsakyti sunku. Tačiau išskaidžius informaciją paaiškėja, kad viename gamybos padalinyje darbuotojų kaita siekia 5 proc., o kitame – 35 proc. Tada jau verta klausti, kodėl. Gal problema yra darbo organizavimas, vadovavimas, atlygio sistema, darbo sąlygos ar nuolatinis naujų darbuotojų apmokymas? Ir kiek įmonei kainuoja tai, kad tam pačiam padaliniui vis iš naujo reikia ieškoti bei apmokyti žmones?
Dar vienas diskusijose minimas panaudojimo būdas – produkto kūrimas. Gyvavimo ciklo ar emisijų analizė gali parodyti, kad didžiausia produkto poveikio dalis atsiranda visai ne gamybos metu, o jį naudojant arba jo naudojimo pabaigoje. Tokia informacija gali paskatinti keisti patį gaminį – naudoti mažiau energijos, projektuoti jį taip, kad būtų lengviau remontuoti, pakeisti vieną modulį vietoje viso produkto ar paprasčiau išardyti ir perdirbti. Tokiu atveju iš pradžių ataskaitai rinktas duomuo jau dalyvauja produkto vystymo sprendimuose.
Pagrindinė mintis, kuri kartojasi praktikų diskusijose: tvarumo duomenys organizacijoje pradeda sulaukti gerokai daugiau dėmesio tada, kai juos galima susieti su pinigais, rizika ar konkrečiu sprendimu.
Kodėl duomenys vis dar lieka „Excel“ lentelėse?
Viena priežasčių labai praktiška – tvarumo duomenys įmonėse dažnai pradėti rinkti dėl išorinio poreikio. Klientas atsiuntė klausimyną. Bankas paprašė rodiklių. Patronuojanti įmonė atsiuntė savo formą.Tikslas buvo atsakyti į konkretų klausimą, o ne sukurti naują valdymo informacijos sistemą. Todėl galima turėti ir gana išsamią tvarumo ataskaitą, tačiau neturėti proceso, leidžiančio tais pačiais duomenimis naudotis visus metus.
Problema ypač išryškėja tada, kai informacija renkama tik kartą per metus. Jeigu vadovas tik kitų metų pavasarį ar vasarą pirmą kartą pamato, kaip praėjusiais metais keitėsi energijos suvartojimas, atliekų kiekis ar darbuotojų kaita, dalis informacijos jau yra istorinė. Naujus sprendimus, pagrįstus tvarumo duomenimis, buvo galima priimti gerokai anksčiau. Ne mažesnė problema – noras matuoti per daug. Šimtas tvarumo rodiklių nebūtinai suteikia daugiau naudos nei dešimt gerai pasirinktų. Jeigu rodiklio niekas neanalizuoja, jo pokytis nesukelia jokio veiksmo ir niekas negali paaiškinti, kodėl jis svarbus konkrečiam verslui, verta paklausti, kam jis apskritai renkamas.
Tai nėra vien teorinė problema. 2025 m. EFRAG atliktoje VSME naudojimo rinkoje apklausoje respondentai tarp standarto teikiamos naudos nurodė geresnes finansavimo galimybes, sąnaudų optimizavimą ir strateginius pranašumus. Tačiau kartu buvo išskirtas mokymų, aiškios metodikos, tinkamų priemonių ir centralizuotos skaitmeninės duomenų saugyklos trūkumas. Kitaip tariant, vien duomenų turėti neužtenka – reikia ir proceso, kuris leistų juos panaudoti.
Nuo ko pradėti?
Tai nereiškia, kad kiekvienai mažai ar vidutinei įmonei reikia diegti sudėtingą ESG informacinę sistemą ar kurti atskirą tvarumo skyrių. Dažnai didelė dalis reikalingos informacijos jau yra apskaitoje, darbo užmokesčio sistemoje, elektros ir kuro sąskaitose, gamybos programose, atliekų apskaitoje ar pirkimų duomenyse. Pradėti galima nuo kelių rodiklių, kurie turi aiškų ryšį su konkrečios įmonės veikla.
Gamybos įmonei tai gali būti energijos sąnaudos vienam produkcijos vienetui, žaliavų nuostoliai ir atliekos, transporto įmonei – degalų sąnaudos kilometrui ir transporto priemonių užimtumas, paslaugų įmonei – darbuotojų kaita, nedarbingumas ar kompetencijų rodikliai. Įmonei, dirbančiai tarptautinėje tiekimo grandinėje, dažnai aktualūs gali būti tiekėjų, CO₂ emisijų ar žaliavų kilmės duomenys.
Kiekvienam renkamam rodikliui verta atsakyti bent į kelis klausimus: kodėl jį renkame, kas įmonėje šią informaciją gali panaudoti, su kokiu finansiniu ar veiklos rodikliu ją galima palyginti ir ar duomenis gauname pakankamai dažnai, kad dar galėtume į juos reaguoti? Ne mažiau svarbi ir duomenų kokybė. Kai pagal tvarumo rodiklius pradedami lyginti tiekėjai, planuojamos investicijos ar informacija teikiama bankams ir klientams, tampa svarbu žinoti ne tik rezultatą, bet ir tai, iš kur jis gautas, kokia metodika naudota ir kas už jį atsakingas.
Tvarumo ataskaita gali būti tik pradžia
Europos Komisija, rekomendavusi VSME standartą, dar 2025 metais jau tada pabrėžė ne vien išorinių informacijos užklausų palengvinimą. Tvarumo informacijos rinkimas gali padėti mažoms ir vidutinėms įmonėms geriau suprasti ir stebėti savo pačių tvarumo rezultatus bei stiprinti atsparumą ir konkurencingumą.
Tačiau tvarumo ataskaitos vertė gali būti gerokai didesnė nei vien jos parengimas. Dažnai tik pirmą kartą parengus tvarumo ataskaitą įmonė pamato, kokią informaciją iš tiesų turi, ko iki šiol nematavo ir kuriuos rodiklius verta pradėti stebėti reguliariai. Gal vienas jų parodys per dideles energijos sąnaudas, kitas – neefektyvų žaliavų naudojimą, darbuotojų kaitos problemą ar tiekėjo riziką. Tokiu atveju tvarumo duomenys nustoja būti informacija, kurią kartą per metus surenkame ataskaitai, ir tampa dar vienu verslo valdymo informacijos šaltiniu – šalia pajamų, sąnaudų, maržos, pinigų srautų ir kitų vadovams įprastų rodiklių.
Tikroji tvarumo duomenų vertė atsiranda tada, kai jie nelieka ataskaitoje, o pradedami naudoti kasdieniams verslo sprendimams priimti.
Jeigu svarstote apie tvarumo ataskaitos rengimą ir norėtumėte, kad surinkti duomenys būtų naudingi ne tik ataskaitai, bet ir Jūsų verslui, kviečiame kreiptis į mus – mielai padėsime.
Šaltiniai
EFRAG, „First Insights into the VSME Market Acceptance“, 2025-12-16.
Europos Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2026/1560, 2026-07-03 – savanoriškas tvarumo atskaitomybės standartas (VS).
Europos Komisija, „Commission presents voluntary sustainability reporting standard to ease burden on SMEs“, 2025-07-30.